Kutani ware
Apžvalga
Kutani keramika (九谷焼, Kutani-yaki) – tai japoniško porceliano stilius, garsėjantis drąsiais dizainais, ryškiomis spalvomis ir įmantriomis dekoravimo technikomis. Kutani keramika, atsiradusi XVII amžiuje Kagos srityje (dabartinė Išikavos prefektūra), garsėja ryškiais emaliais ant glazūros ir dinamiškais motyvais – nuo tradicinių japoniškų temų iki vaizdingų ir išraiškingų raštų.
Istorija
Ištakos XVII amžiuje
Kutani keramikos istorija prasideda 1655 m., kai Kutani kaime, globojant Maedos Toshiharu, Maedos klano Daišodži atšakos feodalui, buvo pradėta gaminti porcelianą. Amatininkai buvo siunčiami į Aritą, japoniško porceliano gimtinę, mokytis keramikos gamybos technikų. Naudodami vietinį kaolino molį, jie įkūrė Kutani krosnis, gamindami tai, kas vėliau tapo žinoma kaip „Ko-Kutani“ („Senasis Kutani“).
Ko-Kutani dirbiniams buvo būdingi ryškūs, spalvingi raštai, naudojant „Gosai“ (五彩, „penkios spalvos“) paletę: žalia, mėlyna, geltona, violetinė ir raudona. Šie ankstyvieji dirbiniai dažnai pasižymėjo ryškiais teptuko potėpiais, peizažais, paukščiais, gėlėmis ir scenomis iš klasikinės literatūros.
Nuosmukis ir atgimimas
Maždaug XVIII amžiaus pradžioje gamyba paslaptingai nutrūko, galbūt dėl ekonominių ar politinių veiksnių arba išteklių išeikvojimo. Tai sukūrė beveik šimtmetį trukusią Kutani gamybos spragą.
XIX amžiuje Kutani dirbiniai išgyveno atgimimą, ypač Bunsei eroje (1818–1830 m.), kai Kagos regione atsirado naujos krosnys. Atgimimo laikotarpiu vystėsi skirtingi dekoratyviniai stiliai, kuriems įtakos turėjo tiek japonų tradicijos, tiek Vakarų skonis, nes Japonija atsivėrė užsienio prekybai.
Meidži laikotarpis ir eksporto era
Meidži laikotarpiu (1868–1912 m.) Kutani dirbiniai tapo svarbiu eksporto produktu. Stiliai vystėsi, įtraukdami aukso detales ir Vakarų įkvėptus motyvus, skirtus užsienio rinkoms. Ši era davė pradžią kai kuriems sudėtingiausiems ir prabangiausiems Kutani istorijoje dizainams.
Stiliai ir technikos
Ko-Kutani stilius
Originalus Ko-Kutani stilius naudojo ryškius raštus ir ryškią penkių spalvų paletę, dažnai derinamą tamsiai žaliame arba geltoname fone. Temos apėmė gamtą, gyvūnus, peizažus ir literatūros scenas.
Atgimimo stiliai
Po XIX amžiaus atgimimo atsirado keli skirtingi stiliai:
- Mokubei stilius – Įtakotas kinų tušo tapybos, pasižymintis prislopintomis spalvomis ir poetinėmis temomis.
- Jošidajos stilius – Pabrėžta žalia, mėlyna ir geltona spalvos, vengiant raudonos spalvos, su tankiais raštais ir pasikartojančiais motyvais.
- Eiraku stilius – Žinomas dėl raudono fono su įmantria aukso dekoracija.
- Shoza stilius – Derino įvairius stilius, gausiai naudojant auksą su įvairiaspalviu emalio glazūros sluoksniu.
Dekoratyvinės savybės
- Viršutinės glazūros emaliai – Tepami po pirmojo degimo, išgaunant intensyvias, blizgančias spalvas.
- Aukso puošyba – Ypač dažni vėlesniuose Kutani dirbiniuose, dažnai naudojami prabangiems dizainams kurti.
- Rankinis dažymas – Kiekvienas gaminys kruopščiai dažomas amatininkų, todėl kiekvienas gaminys yra unikalus.
Moderni gamyba
Kutani dirbiniai ir toliau gaminami Ishikawa prefektūroje, derinant tradicines technikas su šiuolaikiniu dizaino jautrumu. Šiuolaikiniai amatininkai kuria tiek funkcionalius stalo įrankius, tiek dekoratyvinius daiktus, kartu išsaugodami rankinio dažymo ir viršglazūros emalio padengimo paveldą. Kutani dirbiniai išlieka japonų meistriškumo simboliu ir yra labai vertinami kolekcininkų visame pasaulyje.
Kultūrinė reikšmė
Kutani dirbiniai yra pripažinti kaip svarbus tradicinis Japonijos amatas'. Jie atspindi meninės raiškos ir funkcionalaus dizaino susiliejimą, įkūnijantį regioninį pasididžiavimą ir šimtmečius kauptą keramikos patirtį.
Nuorodos
- Japonijos vyriausybės Kultūros reikalų agentūra – Tradicinių amatų gaminiai
- Išikavos prefektūros turizmo ištekliai
- Japonijos keramikos istorijos archyvai
