Imari ware
Imari keramika – tai japoniško porceliano rūšis, tradiciškai gaminama Aritos mieste, dabartinėje Sagos prefektūroje, Kiūšiū saloje. Nepaisant pavadinimo, Imari keramika nėra gaminama pačioje Imaryje. Porcelianas buvo eksportuojamas iš netoliese esančio Imari uosto, todėl ir kilo pavadinimas, kuriuo ji tapo žinoma Vakaruose. Ši keramika ypač garsėja ryškia emalio dekoracija ir istorine svarba pasaulinėje prekyboje Edo laikotarpiu.
Istorija
Porceliano gamyba Aritos regione prasidėjo XVII a. pradžioje, kai šiame regione buvo atrastas kaolinas – pagrindinis porceliano ingredientas. Tai žymėjo Japonijos porceliano pramonės gimimą. Iš pradžių šioms technikoms įtakos turėjo korėjiečių puodžiai, atvežti į Japoniją Imjino karo metu. Porcelianas iš pradžių buvo gaminamas stiliais, paveiktais kinų mėlynai baltos keramikos, tačiau greitai įgijo savitą estetiką.
1640-aisiais, kai dėl politinio nestabilumo Kinijoje sumažėjo kinų porceliano eksportas, Japonijos gamintojai įsikišo, kad patenkintų paklausą, ypač Europoje. Šis ankstyvasis eksportas šiandien vadinamas „ankstyvuoju Imari“.
Charakteristikos
Imari keramika išsiskiria šiomis savybėmis:
- Sodrių spalvų, ypač kobalto mėlynos poglazūrinės, derinamos su raudonais, auksiniais, žaliais ir kartais juodais emaliais ant glazūros.
- Sudėtingi ir simetriški raštai, dažnai apimantys gėlių motyvus, paukščius, drakonus ir žadančius simbolius.
- Labai blizgi apdaila ir subtilus porceliano korpusas.
- Dekoracijos dažnai dengia visą paviršių, palikdamos mažai tuščios vietos – tai vadinamojo „Kinrande“ stiliaus (aukso brokato stiliaus) bruožas.
Eksportas ir pasaulinė įtaka
XVII a. pabaigoje imari keramika Europoje tapo prabangos preke. Ją kolekcionavo karališkosios šeimos nariai ir aristokratai, o mėgdžiojo Europos porceliano gamintojai, tokie kaip „Meissen“ Vokietijoje ir „Chantilly“ Prancūzijoje. Olandų pirkliai atliko svarbų vaidmenį pristatant imari keramiką Europos rinkoms per Olandijos Rytų Indijos bendrovę.
Stiliai ir tipai
Laikui bėgant išsivystė keli imari keramikos porūšiai. Dvi pagrindinės kategorijos:
- Ko-Imari (Senasis imari): originalūs XVII a. eksporto gaminiai, kuriems būdingas dinamiškas dizainas ir gausus raudonos bei aukso spalvų naudojimas.
- Nabeshima keramika: rafinuota atšaka, sukurta išskirtinai Nabeshima klanui. Ji pasižymi santūresniu ir elegantiškesniu dizainu, dažnai su tyčia paliktomis tuščiomis erdvėmis.
Nuosmukis ir atgimimas
XVIII amžiuje Imari keramikos gamyba ir eksportas sumažėjo, atsinaujinus kinų porceliano gamybai ir vystantis Europos porceliano gamykloms. Tačiau šis stilius išliko įtakingas Japonijos vidaus rinkose.
XIX amžiuje Imari keramika atgimė dėl augančio Vakarų susidomėjimo Meidži eroje. Japonijos puodžiai pradėjo eksponuoti savo darbus tarptautinėse parodose, taip atnaujindami pasaulinį jų meistriškumo įvertinimą.
Šiuolaikinė Imari keramika
Šiuolaikiniai Aritos ir Imari regionų amatininkai ir toliau gamina porcelianą tiek tradiciniu stiliumi, tiek novatoriškomis šiuolaikinėmis formomis. Šie darbai išlaiko aukštus kokybės standartus ir meniškumą, kuris šimtmečius apibrėžė Imari keramiką. Imari keramikos palikimas taip pat gyvuoja muziejuose ir privačiose kolekcijose visame pasaulyje.
Išvada
Imari keramika yra vietinės japoniškos estetikos ir užsienio įtakos bei paklausos susiliejimo pavyzdys. Jos istorinė reikšmė, sudėtingas grožis ir ilgalaikis meistriškumas daro ją viena brangiausių Japonijos porceliano tradicijų.
